Kol neturėjome vaikų, buvome aktyviai savarankiškai keliaujanti pora. Visas atostogas ir ilguosius savaitgalius skirdavome artimoms ir tolimoms pažintinėms kelionėms. Keliones organizuodavomės savarankiškai ir dažniausiai vykdavome automobiliu. Toliausiai esame nuvažiavę į Tadžikiją centrinėje Azijoje. Kilometrų į vieną pusę buvo tiek daug, kad atgal į Lietuvą grįžome lėktuvu. O tada gimė pirmagimė…
Pirmas bandymas – kelionė lėktuvu
Pradžioj su dukryte nelabai kur keliaudavom, net į svečius eidavom labai trumpam, nes buvo labai neramus kūdikis. Automobilinė kėdutė jai nei kiek nepatiko, tai kiekvienąkart ji labai aiškiai ir nedviprasmiškaipademonstruodavo. Kai dukrytei suėjo pusantrų, ryžomės savo pirmajai tolimesnei išvykai. Buvome apsisprendę, kad keliausime Europoje dėl galimybių susikalbėti ir gero gydymo paslaugų lygio. Atostogas susiplanavome gegužę, todėl pasirinkome Toskanos pajūrį Italijoje. Nusipirkome lėktuvo bilietus, rezervavome automobilį, išsinuomavome namelį ant jūros kranto ir išskridomedviems savaitėms.
Kelionei lėktuvu labai atsakingai pasiruošiau. Buvau girdėjusi, kad maži vaikai lėktuvuose užmiega, tačiau žinojau, kad mūsų atveju to nebus. Todėl pasiėmiau kelias naujas įdomias knygeles, kelis nedidelius žaisliukus ir kelis obuolius. Didžiąją dalį laiko turėjome ką veikti. O vėliau dukrytė pradėjo kalbinti aplinkinius J Džiaugiausi, kad viskas praėjo be didelių dramų. Nors po skrydžio labai pavargo ir vos įsėdusi į išsinuomotą automobilį „nulūžo“.
Mūsų atostogos buvo labai patogios ir malonios. Kiekvieną dieną susidėliodavome taip, kad galėtumėme laikytis dukrytės valgymo ir miegojimo režimo. Stengėmės kaitalioti ramesnes poilsio dienas prie jūros su intensyvesnėmis tolimesnių išvykų dienomis. Taip pat stebėdavome orų prognozes. Dienomis, kuriomis buvo numatomas lietus, vykdavome ten, kur lietaus nebus, o saulėtomis dienomis likdavome prie jūros ar važiuodavome į gretimus miestelius. Mūsų nuostabai, lietaus beveik pavyko išvengti.
Visos kelionės metu buvome apsistoję vienoje vietoje, kempingo namelyje (angl. bungalow) ant jūros kranto. Manėme, kad šitaip bus patogiau nei kas kelias dienas įsikrauti bei išsikrauti lagaminus ir įsikurti vis naujoje vietoje. Kita vertus, labai toli nuo nuomojamo būsto nevažiuodavome. Daugiausiai porą šimtų kilometrų, nes ilgas važiavimas automobiliu vargino dukrytę. Toskanos apylinkės gražios ir turtingos lankytinų vietų, toliau važiuoti net neprireikdavo. Todėl labai džiaugėmės savo sprendimu gyventi vienoje vietoje.
Po lankytinas vietas vaikščiodavome stebėdami kačiukus, paukštelius, ieškodami žaidimų aikštelių ir pan. Kitaip tariant, bandėme palaikyti dukrytės susidomėjimą. Tokiu būdu mūsų kasdienybę paįvairindavo žaidimai žaidimų aikštelėse, bendravimas su panašaus amžiau italų bei turistų vaikučiais ir jų tėvais. Visiškai sutinku, kad vaikai gerokai palengvina galimybę susipažinti ir suartina skirtingų kultūrų žmones. Pasikalbėjus, panašėja, kad rūpesčiai panašūs, o vaikų auginimas Lietuvoje kai kuriais aspektais netgi geresnis.
Kelionės metu dukrytė jau vaikščiojo savarankiškai ir namuose vežimo nebenaudojome, tačiauį kelionę pasiėmėmelengvai sulankstomą skėtuką. Iškart įsivertinome, kad ilgiau nešti pavargusią dukryte bus sunku. Be to, skėtukas puikiai tarnavo kaip „lovytė“ pietų miego metu.Labai džiaugėmės galėdami pasistatyti vežimuką su miegančia dukryte kur nors prie lauko kavinukės ir ramiai iš lėto atsigerti kavos su gardžiu itališku desertu.
Pusryčius ir vakarienę dažniausiai gamindavomės namuose. Prekybos centruose salotų lapų, šviežios žuvies bei mėsos, ir kitokių skanėstų pasirinkimas toks įvairus, kad maisto gaminimas namie didesnių sunkumų nesudarė, nors Lietuvoje jau buvo gerokai įgrisęs. Be to, labai norėjau išbandyti įvairius smidrų ir artišokų gaminimo receptus (tuo metu buvo jų sezonas, o kainos gerokai draugiškesnės nei Lietuvoje). Turėjome lauko terasą, kurioje galėjome ne tik valgyti, bet ir išsikepti mėsos ar žuvies. Išvykoms įsidėdavome vaisių ar sumuštinių, įsigydavome užkandžių gatvėje ar pasmaguriaudavome kavinėje. Apie skanius itališkus ledus net nepasakosiu.
Kelionė puikiai pavyko, nes buvom gerai pasiruošę, stengėmės veiklas susidėlioti taip, kad atitiktų dukrytės dienos režimą ir orų prognozes. Be to, paaiškėjo, kad italai labai myli vaikus ir yra labai draugiški su vaikučiais ir jų tėveliais. Todėl tokią kelionę tikrai galėčiau rekomenduoti tėveliams su jau vaikščiojančiu vienerių metų mažyliu.
Patarimai planuojantiems savarankišką kelionę lėktuvu:
- Išsiaiškinti, ar nemokamai galite skraidintis automobilinę kėdutę ir/ar skėtuką;
- Pasidomėti, kokia automobilinės kėdutės nuomos kaina. Kartais ji gali būti didesnė nei supakuotos savo kėdutės skraidinimas pirmyn-atgal;
- Pasvarstyti, gal verta įsigyti bilietą (atskirą vietą) ir 2 metų neturinčiam mažyliui. Patogiau, o bilieto kaina kartais nežymiai viršija administravimo mokestį, kurį reikia sumokėti už dviejų neturintį pyplį;
- Pasiimti nematytų knygučių, žaisliukų, sugalvoti kitų veiklų laikui lėktuve. Pasiimti kelis paplūdimio žaislus ir kelis kompaktus su dainelėm ar pasakom, kuriuos galima klausyti automobilyje;
Planuoti dienos laiką taip, kad kuo mažiau nukryptumėte nuo vaiko dienos režimo. Dienos miegą galima organizuotis ir vežimėlyje arba automobilio kėdutėje